Aktualiausių socialinių tyrimų tematika

  1. Pradžia
  2. Naujienos
  3. Aktualiausių socialinių tyrimų tematika
Naujienos

Aktualiausių socialinių tyrimų tematika

Žemaitijos inovacijų centras siūlo atlikti šiuos tyrimus:

  1. Galimybių tenkinti bazinius socialinius poreikius savivaldybėje. Bus tiriama, kaip gyventojai gali tenkinti šešis bazinius poreikius ir kaip savivaldybė gali prisidėti, kad šie poreikiai būtų kuo geriau tenkinami.
  2. Emigracijos masto ir jos tendencijų tyrimai. Emigrantų išvykimo motyvacijos tyrimai. Savivaldybių bendravimas su išvykusiais rajono (miesto) gyventojais. Ar yra konkrečių, gerai koordinuojamų programų, skirtų tam, kad bent dalis išvykusiųjų sugrįžtų? Ar tiriama pavienių sugrįžusiųjų patirtis, ar vėl jie nusivylę išvyks ir jau niekada nebegrįš.
  3. Socialinių pasaugų teikimo gyventojams prieinamumas ir jų kokybė. Ar turės naujų specialistų tie regionai, kuriuose nėra relaksacijai ir reabilitacijai, laisvalaikiui ir turizmui skirtų šiuolaikiškų objektų, kur nykus kultūrinis gyvenimas, nesutvarkytas šeimos gydytojų institutas?
  4. Permanentinės gyventojų edukacijos problema. Ar dirbama su dar likusiais gyventojais, kad jie įgytų tų profesinių ir perkeliamųjų gebėjimų, kurių reikia, kad būtų paklausūs šiuolaikinėje darbo rinkoje? Kas daroma, integruojant į darbo rinką ilgalaikius bedarbius? Kokios gyventojų, turinčių specialiųjų poreikių, įdarbinimo galimybės? Ar pas mus įmanoma, pavyzdžiui, mamoms, auginančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus, dirbti pagal lankstų grafiką, nepilną darbo dieną? Kas daroma, kad jos išliktų paklausios darbo rinkoje po ilgalaikės pertraukos?
  5. Kokie industriniai, energetiniai ir gamtosaugos projektai, kurie pritrauktų investicijas ir sukurtų nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams, turi būti neatidėliotinai vykdomi regionuose? Tokių projektų idėjos yra žinomos jau ne vieną dešimtmetį, bet jų įgyvendinimas vis atidėliojamas. Pavyzdžiai:

Vakarų Lietuvos geoterminio baseinas: jo infrastruktūros ir veiklos perspektyvų analizė;
Naujų gyvenviečių, pramonės ir kitų objektų kūrimo perspektyvos;
Naujų relaksacinių kompleksų kūrimas (yra savivaldybių, kurios neturi nė vieno kurortinės – sanatorinės paskirties objekto). Kokie vietiniai žmonių, gamtos ir infrastruktūros ištekliai galėtų būti jau dabar panaudojami?

  1. Kaip keisti atlyginimų ir mokesčių sistemas, kad jos taptų skatinančiu, o ne žlugdančiu veiksniu? (Kol žmogus kitoje valstybėje per savaitę uždirbs tiek, kiek Lietuvoje per du mėnesius, jokie mūsų maldavimai sugrįžti nepadės)
  2. Kaip skatinti „startuolių“ iniciatyvas? Tokius atvejus ir reikia tirti bei apibendrinti.
  3. Kokius projektus vykdo neseniai įkurtos miestų ir specializuotos, pavyzdžiui, žuvininkystės Vietos veiklos grupės (VVG). Kokius projektus įgyvendina jau antrą dešimtmetį veikiančios rajonų VVG? Kiek jos sukūrė darbo vietų, kiek prisidėjo prie savo savivaldybės patrauklumo didinimo?
  4. Kaip pertvarkyti savivaldos sistemą, kad ji taptų realia ir efektyvia? Kaip reikia keisti seniūnijos statusą savivaldos sistemoje? Ar reikalingos „žiedinės savivaldybės“.
  5. Kaip užtikrinti tausų turimų vietinių gamtos išteklių (statybinių medžiagų, medienos, durpių ir kt.) naudojimą. Neaišku, kas šiuo metu labai intensyviai eksploatuoja statybinių medžiagų telkinių (smėlio, žvyro ir kt.) išteklius. Kaip valstybė kontroliuoja šią veiklą? Kokią ji turi įtaką valstybės biudžetui (kiek valstybė iš šių išteklių eksporto gauna pajamų? Kuri šios veiklos dalis yra legali, o kuri – šešėlinė?
  6. Kaip sutvarkyti žemės ir miškų nuosavybės apsaugos sistemą?
  7. Kokia yra kiekvieno rajono žemės savininkų struktūra? Kiek žemės jie valdo ir kuo užsiima? Kokios šiuolaikinio agroverslo kryptys turi ilgalaikę perspektyvą? Kiek žemės rajone (regione) priklauso ne Lietuvos Respublikos piliečiams ir kokiu verslu jie čia užsiima?
  8. Kas iš tikrųjų valdo miškus? Ar būsimiems tyrėjams bent žinoma, kad miškų supirkinėjimas iki šiol neribojamas? Kokie miškininkystės verslai yra čia plėtojami?
  9. Kam iš tikrųjų priklauso tiek miestuose, tiek užmiesčiuose esantys apleisti objektai: buvę agropramoniniai kompleksai, dirbtuvės, tušti gyvenamieji namai, tuščios mokyklos, buvusių mokslo institucijų pastatai? Tyrėjai nustebs sužinoję, kad apgriuvę ir seniai tušti daugiabučiai 2-5 aukštų namai ar net jų kompleksai, kaip Juodupėje (Rokiškio r.), turi „savininkus“, kurie to „savo turto“ neretai net nėra matę ir niekada toje vietovėje nesilankė. Dauguma tokių savininkų net nėra ES piliečiai.
  10. Kas iš tikrųjų valdo vietinius istorinio, etnografinio ir gamtos paveldo objektus: vietinius muziejus, memorialines sodybas, dvarus arba jų liekanas ir kt.? Jau kelis kartus konstatuota, kad būtent per atkurtos nepriklausomybės metus etnografiniam paveldui padaryta didžiausia žala. Kaip šį erozijos procesą sustabdyti?
  11. Kiek gyvenamojo ploto (namų, butų) dabar priklauso savivaldybėms ir kaip visas šis fondas yra tvarkomas? Kaip vykdoma jo apskaita, kas už jį faktiškai atsakingas? Kiek gyventojų laukia vadinamojo socialinio būsto? Kodėl tokie būstai skiriami tik miestuose, neretai net prestižiniuose mikrorajonuose, o atokesnėse gyvenvietėse esantys namai lieka tušti ir net niokojami? Ar tikrai nėra asmenų, kuriuos būtų galima juose apgyvendinti?

Baziniai socialiniai poreikiai ir jų tenkinimo perspektyvos

Lietuvoje vis dar labai retai susimąstome apie pirmines ekonominės plėtros sunkumų ar nesėkmių priežastis, nepagalvojame apie tai, kaip stiprinti gyventojų domėjimąsi visos valstybės, regionų ar savivaldybių veikla, jų pasitikėjimą bendruomene ir centrinėmis ir savivaldybių institucijomis.

Baziniai socialiniai poreikiai (kurių yra 6) lemia gyvenimo kokybę ir žmogaus asmeninį santykį su savo valstybe.

  1. Būstas (butas, šeimos sodyba) – „stogas virš galvos“

Žmogus privalo turėti pastovią gyvenamąją vietą, tėviškę (gimtinę), į kurią jis visada gali sugrįžti, net po ilgo nebuvimo Lietuvoje. Populiariai kalbant, jam reikia turėti patikimą „stogą virš galvos“. Priešingu atveju jis jaučiasi benamis, neretai net „betautis“ ir tiesiai sakant, ne kažkoks mistinis „pasaulio pilietis“, o tik niekam nesvarbus „pasaulio valkata“ – asmuo be pastovios vietos, be tėvynės.

Šis poreikis jokiu būdu neapriboja žmogaus mobilumo galimybių šiuolaikiniame judriame pasaulyje. Būsto poreikio tenkinimas niekaip neriboja žmogaus galimybių įgyti išsilavinimą ar susirasti darbą. Kur jis begyventų, tas „stogas virš galvos“ yra būtinas.

Bet būsto poreikis yra susijęs ir su kai kuo daugiau. Tai savęs, savo tautos suvokimas. Pavyzdžiui, net toks „tautų katilas“ kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, su didžiausia pagarba vertina etninį tautų paveldą. Tai padeda suvokti, kad kitos gimtinės niekur kitur nėra. Kitos Lietuvos niekur nėra. Nėra ir tokio niekingo pakaitalo, kaip „globali Lietuva“.

  1. Darbas, profesija, užsiėmimas

Darbas, atitinkantis žmogaus profesinius lūkesčius ir gebėjimus, teikiantis galimybę oriai pragyventi, įtvirtinti savo kaip asmenybės statusą visuomenėje. Tai galimybė užsiimti mėgstama veikla, o ne „atbuvimas darbovietėje nuo 8-tos iki 17-tos“, darbo laiko pabaigoje jau nevalingai žvilgčiojant į laikrodį ir laukiant, kada ši „sunki dienos dalis pagaliau pasibaigs“. Tai jokiu būdu – ne kančia, kurią žmogus turi kasdien iškentėti, kad galėtų užsidirbti lėšų maistui, butui ir kitiems minimaliems poreikiams patenkinti (pagal garsiąją A. Maslow poreikių piramidę) ir tik po to galvoti, kaip tenkinti sveikos apsaugos ar kultūrinius poreikius. Tai jokiu būdu ne prievolė, kuri neatitinka žmogaus siekių, bet teikia lėšų pragyvenimui. Darbas neturi būti tik prievole kažkam „kitam“, kai tik po darbo valandų galima galvoti apie pomėgius arba laiką, kurį žmogus galėtų skirti „sau“.

Darbdavys ar samdinys?

Darbas turi teikti vidinį pasitenkinimą, galimybę panaudoti savo gabumus ir juos lavinti. Kaip rodo  ir naujausi socialiniai tyrimai, darbas turi būti vidinio stimulo lemiama veikla sau. Jei to nėra, žmogus negali jausti vidinio pasitenkinimo savo gyvenimu. Tačiau tik gana nedidelė visuomenės dalis gali tvirtai pasakyti, kad dirba sau, dirba tai, ką mėgsta, o ne „atbūna darbe“.

Mūsų tyrimai parodė, kad ši problema ypač aštri užmiesčio, t. y. yra žemo urbanizacijos lygio arba neurbanizuotose (kaimo) vietovėse. Prie keletą metų atlikta bendrojo ugdymo mokyklų abiturientų apklausa patvirtino, kad tik apytiksliai 7 proc. įgyjančių bendrąjį vidurinį išsilavinimą, savo ateitį sieja su gimtuoju kraštu. Didelė abiturientų dalis sako laukianti, kada galės išvykti, kartais net patiems dar neįsivaizduojant, kur jie norėtų gyventi ir dirbti, kokią profesiją ir specialybę norėtų įgyti, ką tikisi pasiekti. Dar mažesnė dalis – tik apie 5 proc. planuoja dirbti žemės ūkyje, t. y. agrariniame sektoriuje. Tarp jų dažniausiai yra sėkmingai ūkininkaujančių tėvų vaikai, jau supratę, kad nori dirbti sau, būti darbdaviais, o ne samdiniais.

Gyvena kaime, bet jo nepažįsta

Paaiškėjo didžiuliai ir anaiptol ne vien teigiami paradoksai, kai net kaime, erdvioje, patogiai įrengtoje tėvų sodyboje gyvenantis jaunuolis labai paviršutiniškai suvokia šiandieninio modernaus žemės ūkio pokyčius, miglotai supranta, kad šis sektorius per pastaruosius dešimtmečius  kardinaliai pasikeitė, kad žemės ūkyje vis plačiau naudojamos šiuolaikinės informacinės technologijos, automatiniai įrenginiai, dronai ir kitos modernios techninės priemonės, laukų ir darbų stebėjimo sistemos.

Net kaime išaugusio jaunimo nemaža dalis yra labai atitrūkusi nuo gamtos, jos nepažįsta ir ja nesidomi. Net kaime išaugęs jaunuolis negali įvardinti daugelio augalų, nežino jų paskirties ir augimo bei priežiūros ypatybių. Prie to labai prisidėjo suprimityvinta bendrojo ugdymo metodika, išstūmusi mokinių praktinę pažintinę veiklą, susijusią su gamtos pažinimu. Daugelyje mokyklų nebeliko mokomųjų bandymų sklypų, meteorologinių stebėjimų aikštelių, kai kur išnyko net dar visai neseniai mokyklą puošę gėlynai ir želdiniai. Todėl prie mokyklų neretai mėtosi „greito maisto“ pakuočių liekanos, cigarečių pakeliai, o ant mokyklą juosiančių šaligatvių plytelių prilipę panaudotos kramtomosios gumos gumuliukai

  1. Sveikatos apsauga, racionalus darbo ir poilsio režimas

Nėra didesnės vertybės už sveikatą. Ją pirmiausiai lemia sveika gyvensena, rami saugi ir sveika aplinka, reguliarūs sveikatos būklės tyrimai, ankstyva susirgimų diagnostika, kruopšti susirgusio ir sveikstančio žmogaus priežiūra, vaistų ir gydomųjų procedūrų poveikio stebėjimas.

Tikroji vaistų paskirtis yra organizmo galių save apsaugoti atkūrimas, o ne priklausomybės nuo vaistų formavimas. Ne pastovus „piliulių vartojimo kultūros“ diegimas. Vienas iš svarbiausių sveikatos priežiūros sistemos dalių yra šeimos gydytojo institutas, kurio Lietuvoje dar net nepradėjome kurti.

Antroji šios sistemos dalis – paties žmogaus atsakomybė už savo sveikatą. Jau vien tai, kad kas trečias Lietuvos gyventojas rūko, kad sparčiai plinta narkotikų ir kitų svaigalų vartojimas, kad laisvalaikio be gausaus alkoholio kiekio kai kas nebeįsivaizduoja, rodo, kuriomis kryptimis turi vykti visuomenės ugdymas.

Sveika gyvensena neįmanoma be ramios aplinkos šeimoje, be tvirtų pozityvių šeimos narių santykių.

Puolimas prieš šeimą

Tačiau pastaruoju metu didelė viešosios erdvės dalis ne tik neugdo pozityvaus požiūrio į šeimą, kaip svarbiausią visuomenės ląstelę, bet bando diegti požiūrį, kad šeima neva yra praeities reliktas, kad kurti šeimą yra „senamadiška“. Itin įžūliai brukama suprimityvinta „socialinės lyties“ sąvoka, pastoviai eskaluojama iškreipta šeimos sąvoka, kai šeima neva dabar gali būti suprantama ne tik kaip vyro ir moters sąjunga, pagrįsta meile, santuoka ir šeimos narių pareiga ir atsakomybe vienas kitam. Itin agresyviai puolama tradicinės šeimos, kurią sudaro tėvai ir vaikai, samprata.

Sparčiai plinta tokie reiškiniai, kaip „surogatinė motina“, kai moteris tik pagimdo vaikus, bet jų neaugina, o atiduoda kažkam (neretai net už atlygį), kai menkinamas biologinių tėvų vaidmuo.

Nuolat reikalaujama ne tik pagarbos, bet ir išskirtinių teisių bei dėmesio vadinamajai „netradicinei šeimai“. Vis agresyviau reikalaujama, kad šeima būtų laikoma bet koks asmenų sugyvenimas, vadinamosios vienalytės santuokos ir jų teisė įsivaikinti bei auginti vaikus.

Šio požiūrio skleidėjai nė girdėti nenori, kokį šeimos įvaizdį susiformuos vaikai, augantys dviejų vyrų ar dviejų moterų „šeimoje“. Nenorima net svarstyti tokios temos, kaip vaikų pareiga šeimai  (tėvams, broliams ir seserims) temos, o vėliau – jų pareiga mokytis ir dirbti visuomenei naudingą darbą, atsakomybė bendruomenei, tautai, valstybei, žmonijai.

Atsietai nuo žmogaus prigimties pagrindų formuojama lytinio švietimo sistema, lyčių bendravime eskaluojant tik primityvaus pasitenkinimo poreikį, nuolat painiojant arba net neigiant prigimtinius lyčių skirtumus, brukant išgalvotą vadinamąją „lyties keitimo“ temą, nuolat pabrėžiant tariamas išskirtines „netradicinės lytinės orientacijos“ asmenų sveikatos apsaugos ir kitas socialines priemones, net iškeliant tokius asmenis kaip ypatingos globos nusipelniusią socialinę grupę.

Vis dažnesni bandymai pakeisti šeimos narių meilės, pagarbos vienas kitam ir atsakomybės praktiką tokiomis neva naujoviškomis priemonėmis, kaip „bandomoji santuoka“ arba gyvenimas nesusituokus. Visa tai jaunimui pateikiama kaip neva šiuolaikiškas modernus ir naujoviškas demokratinis visuomenės narių gyvenimo būdas.

Tradicinei šeimai primetamos neva jai būdingas prievartos, lyčių nelygybės ir smurto apraiškas. Ypač įnirtingai puolama Bažnyčios pozicija, skatinanti sutuoktinių, tėvų ir vaikų bei kitų artimų giminių  bendravimo būtinybę, pagarbą ir atsakomybę.

Bandymas sugrąžinti „ateistinį auklėjimą“

Puolimas prieš šeimą neretai parauga į atvirą ateistinio ugdymo, vis įžūlesnę propagandą tokio gyvenimo stiliaus, kuriame nepripažįstamas joks tikėjimas. Nei šeima, nei žmonija

Vis dažnesni bandymai išgalvotomis, visiškai nepagrįstomis priežastimis atimti vaikus iš tėvų ir juos perduoti pašaliniams asmenims. Tokie bandymai vis dažniau siejami su reikalavimais kuo anksčiau paimti vaiką iš šeimos į vaikų darželius, dangstant tai tariama vaiko socializacijos priedanga.

„Pasaulio valkatų“ ugdymas

Visa tai lemia vis dažnesnę elgesio anomaliją, grubumą ir agresyvumą, tuo pačiu metu formuojant itin primityvią asmeninio gyvenimo sampratą, elgsenos standartizaciją ir unifikaciją: vienodas per visą pasaulį maistas, apranga ir kitos mados, vienodas bendrojo ugdymo turinys, net vienoda muzika, bendravimas suprimityvinta „globish“ (neva anglų) kalba. Tai lemia vis labiau plintantį sveikos gyvensenos neigimą ir net gyvenimo prasmės bei pačios gyvybės menkinimą.

Žmogus skatinamas neprisirišti prie šeimos ir tėviškės, lakstyti po visą pasaulį, vis ieškant, kur jau yra sukurtas aukštesnis pragyvenimo lygis, užuot tai kūrus savo gimtajame krašte. Tai lemia vis aštresnius kultūrinius ir net rasinius konfliktus, kartais net peraugančius į emigrantų reikalavimus atsisakyti tautinės kultūros paveldo ir priimti svetimą, neretai itin primityvų gyvenimo būdą.

Vakarų civilizacijos ar Vakarų kanalizacijos (atmatų) vamzdis)

Pastaruoju metu matome vis agresyvesnius Europos Sąjungos institucijose dirbančių pareigūnų reikalavimus priimti kuo daugiau emigrantų ir sukurti jiems išskirtines teises be jokių pareigų juos priėmusiai valstybei. Ypatingai puolamas tautinės kultūros paveldas, vadinant jį atgyvenusiu, metamu į istorijos šiukšlyną. Tuo paaiškinami vis dažnesnis kėsinimasis į Vengrijos ir Lenkijos valstybinį suverenumą.

Šių pareigūnų neprablaivino ir neprivertė net susimąstyti Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES, kai britai atvirai rėžė, kad jokie marksizmo garbintojai jiems nebekomanduos. Jų neprivertė susimąstyti ir stiprėjančios Europos Sąjungos valstybių kultūrinio ir ekonominio savarankiškumo tendencijos, Europoje gyvenančių tautų reikalavimai atsisakyti jiems brukamų kosmopolitinių ir globalistinių užmačių politikos.

Lietuva per pastaruosius tris dešimtmečius itin skaudžiai nukentėjo nuo tokių ES institucijose įsivyravusių užmačių, kurioms bandoma suteikti net neva modernios europietiškos integracijos tendencijų sampratą. Tai, kad Lietuva prarado daugiau kaip trečiąją dalį savo žmogiškųjų išteklių yra tokios antitautinės ES politikos, nesulaukusios mūsų valstybės atkirčio, pasekmė. Tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuva dar nesuformavo savo valstybinės politikos strategijos.

Kaip stiprinti savivaldybių patrauklumą?

Būsto, darbo ir sveikatos apsaugos poreikių tenkinimas lemia regionų ir savivaldybių patrauklumą investicijoms. Tai lemia, ar konkretus rajonas yra patrauklus specialistams (inžinieriams, medikams, pedagogams, kultūros darbuotojams), turintiems šiuolaikišką pasirengimą. Tos savivaldybės, kuriose nepakankamos galimybės tenkinti šiuos bazinius poreikius, rizikuoja atsidurti labai atsiliekančių, stagnuojančių vietovių vaidmenyje, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

„Pustrečio miesto“ valstybė?

Stagnuojančių, neretai pavadinamų net neperspektyviomis savivaldybėmis Lietuvoje skaičius vis didėja. Vien tai, kad apibrėžiant valstybės pažangos galimybes, Lietuvą teko suskirstyti į du visiškai skirtingus regionus: 1) Vilnius ir jo artimiausios apylinkės; 2) „kita Lietuva“, rodo, kad visos valstybės darnios raidos strategijos neturime.

Be Vilniaus dar išskiriame Kauną ir Klaipėdą, tuo pripažindami ryškų Šiaulių, Panevėžio, o taip pat tokių apskričių centrų, kaip Utena, Tauragė, Marijampolė ir Alytus atsilikimą. Vaizdžiai sakant, Lietuva jau vadinama „pustrečio miesto“ valstybe, kai verslas be Vilniaus dar koncentruojamas Kauno ir uostamiesčio apylinkėse, visas kitas vietovės, kurios sudaro apytiksliai 80 proc. Lietuvos teritorijos, laikant neperspektyviomis.

Ar konstitucinė piliečių lygybė nebegalioja?

Jau atvirai pripažįstama, kad, pavyzdžiui, Tauragės rajone socialinių darbuotojų (specialistų, kurių paklausa mūsų dienomis labai sparčiai auga), atlyginimai gali būti net 40 proc. žemesni, negu Vilniuje.  Tačiau tai atviras pripažinimas, kad Lietuvoje pažeidžiama Konstitucijos, reikalaujančios lygių galimybių visiems jos piliečiams, reikalavimai. Argi Tauragės gyventojas yra vos ne dvigubai mažiau vertingas už gyvenantį sostinėje, ar jis nusipelno ir toliau gyventi socialinėje atskirtyje ar net skurde? Jau nieko nebestebina, kad net priemiestinės Šiaulių mokyklos paverčiamos globos namais (Bridų, Varputėnų ir kitose apylinkėse. O juk dalis tokių mokyklą turėjo šimtametę istoriją ir ruošė tautą nepriklausomybei ir lygiateisiam savarankiškam ekonominiam bei politiniam vaidmeniui. Dabar uždarytose mokyklose išaugo didžioji dalis Lietuvos mokslininkų ir menininkų, kultūros ir politikos atstovų;

  1. Permanentinė edukacija

Šiuolaikines ekonomikos ir kultūros raida reikalauja, kad visuomenė turėtų galimybes gauti naujausią profesinę, kultūrinę ir kitokią informaciją, pastoviai atnaujinti savo narių žinias ir gebėjimus, profesinę kompetenciją. Kokias galimybes tenkinti šį bazinį socialinį poreikį turi kiekviena savivaldybė?

Vis dažniau kalbame apie tai, kad net bendrojo lavinimo mokyklos skirtingai paruošia abiturientus, kad atokesnių vietovių auklėtinių galimybės įgyti aukštąjį universitetinį išsimokslinimą yra žymiai mažesnės. Čia daug menkesnės neformaliojo ugdymo galimybės, jau nė nekalbant apie papildomo ugdymo išteklius, pavyzdžiui, korepetitorių paslaugas ir pan.

Toli gražu ne kiekvienoje savivaldybėje pilnavertiškai veikia tokios institucijos, kaip Trečiojo amžiaus universitetai. Sumažėjusį gyventojų skaičių lydi ne tik bendrasis ekonomikos nuosmukis, bet ir profesinio rengimo įstaigų, kultūros centrų, bibliotekų ir pan. uždarymas. Merdi daugybė regioninių ir rajoninių muziejų bei tautos kultūrinio paveldo objektų. Nejaugi dabar valstybės elitas bus išimtinai ugdomas tik Vilniuje? Bet tokiu atveju tikėtis tautos visuomeninio ir net ekonominio aktyvumo būtų nerealu;

  1. Dorovinių ir etninių vertybių sistemos formavimas

Visą žmogaus veiklos motyvaciją ir jo pasiekimų lygį lemia jo vertybių sistema. Asmuo, besivadovaujantis iškreipta vertybių sistema arba jos neturintis, yra pasmerktas visą gyvenimą blaškytis be jokio aiškaus gyvenimo tikslo supratimo.

Vertybių sistema ne tik pradedama formuoti nuo pat vaiko atsiradimo šeimoje. Šeimos įtaka jį lydi per visą gyvenimą. Nepatyręs tvirtos tėvų dorovinės įtakos, žmogus labai sunkiai suranda savo kelią. Jis yra labai neatsparus neigiamiems aplinkos veiksniams. Ir priešingai asmuo, išaugęs darnioje šeimoje, žymiai lengviau įveikia objektyviai iškilusius sunkumus, suranda doroviškai pagrįstus sprendimus.

Vertybių sistemos ugdyme matome ne tik šeimos siaurąja prasme (tėvai, broliai, seserys), bet ir visos platesnio giminaičių rato įtaką. Žinomas ne vienas atvejis, kai žmogus buvo patekęs į neigiamą bendraamžių ar kitų asmenų įtaką, susipainiojęs savęs ar kitų vertinimuose, susiviliojęs itin neigiamą poveikį sveikatai darančiais užsiėmimais ar laisvalaikio praleidimo formomis, tačiau sugebėjo atsitiesti, skatinamas giminės ar net vietos bendruomenės narių.

„Nesikišti“ ar nieko nedaryti?

Savivaldybės institucijose, vos pradėjus analizuoti vertybių sistemos formavimo temą, dažnai galima išgirsti, kad esą tai – ne savivaldybės reikalas. Bandoma aiškinti, kad nėra reikalo „kištis į privatų asmens ar šeimos gyvenimą“. Tačiau paklausus, o ką šios institucijos jau daryti, ar ėmėsi konkrečios veiklos ir kur susidūrė su priekaištais „nesikišti“, kai paaiškėja, kad šiuo klausimu jokios realios veiklos nebuvo. Nepanaudotos nei mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo priemonės, Vietos veiklos grupių, nei kultūros įstaigų ar vietinės žiniasklaidos veiklos galimybės;

  1. Saugumo poreikis

Tai asmens, šeimos, verslo, bendruomenės ir net valstybės saugumo garantija. Jei asmuo jaučiasi saugus, yra nepalyginamai aktyvesnis ir kūrybiškesnis, labiau pasitikintis ir savimi, ir savo valstybe.

Saugumo poreikis įgyvendinamas per įstatymų viršenybę, nusikalstamumo prevenciją, linkusių nusikalsti, nestabilių arba nusikaltusių asmenų priežiūrą, jų įtraukimą į pozityvią veiklą, nusikalstamą veiklą skatinančių veiksmų eliminavimą. Tik po tragedijos Mažeikių rajone, kai žuvo dėl smurtavusio asmens veiksmų atvykęs pareigūnas, susigriebta, kad padaryta didžiulė klaida, panaikinant vietinių policijos pareigūnų institutą. Konkrečioje vietovėje pastoviai dirbantis policijos pareigūnas, bendraujantis su vietos bendruomene, pažįstantis gyventojus, žinantis jų pragyvenimo šaltinius ir gyvenimo būdą, gali žymiai operatyviau reaguoti į prasidėjusias nusikalstamo elgesio apraiškas ir imtis profilaktinių veiksmų dar iki tol, kol nusikaltimas dar neįvykdytas.

Atokių vietovių gyventojai, kurių nemaža dalis yra senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos bei neturintys artimų giminaičių, dažniausiai tampa nestabilios psichikos, dorovinių vertybių sistemos neišsiugdžiusių ar nusikalsti linkusių asmenų susidomėjimo objektu. Todėl apylinkėje negali likti nė vienos šeimos ar sodybos, kuri nebūtų aprūpinta efektyviomis  apsaugos ir apsigynimo priemonėmis, neturėtų galimybės greitai gauti pagalbą. Tai itin svarbu ne tik susidūrus su nusikalstama veikla, bet ir sutrikus sveikatai ar nebepajėgiant pasirūpinti maistu, kuru ir pan.

Saugumo poreikio įgyvendinimas nėra tik išimtinė policijos struktūrų ar socialinių darbuotojų veikla. Didžiausią pagalbą čia turi suteikti vietos bendruomenė, kaimynai, aplinkinių mokyklų mokiniai, pastoviai lankantys senolius bei sergančius. Tai formuoja ne tik pagalbos besitikinčių žmonių, bet ir juos prižiūrinčių asmenų pažiūras ir gyvenimo būdą.

 

Apie mus

Mūsų komandos tikslas – padėti kartu veikti kaimiškųjų vietovių gyventojams, nevyriausybinėms organizacijoms, Vietos veiklos grupių nariams, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, sukurti papildomas galimybes dirbti ir užsidirbti veikliems ir kūrybingiems žmonėms, mylintiems savo gimtąjį kraštą, norintiems gyventi darnoje su nuostabia gamta, siekiantiems sveiko ir laimingo gyvenimo Lietuvoje.

Meniu